VELKAM DANGŲ I Sigito Parulskio fotografijos paroda

Kovo 5 d. 19 val. kviečiame į rašytojo Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Sigito Parulskio fotografijos parodos „Velkam dangų“ atidarymą (renginys nemokamas).

Paroda bus eksponuojama iki kovo 17 d. galerijos 1-ajame aukšte, lankymas nemokamas.

Provokatyvi kalba, pasmerktųjų ir šventųjų alegorijos, grožis gyvenimo brutalume jau tarsi tapo skiriamaisiais Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Sigito Parulskio literatūros bruožais. Tačiau fotografija – nauja ir žiūrovams vis dar mažai atrasta rašytojo kūrybos teritorija. 

S. Parulskis į meninę fotografiją įsitraukė 2019 metais, išleidęs knygą „Dvigubo dugno keleiviai“. Skaitmeninės nuotraukos, papildytos tekstais, tapo paspirtimi fotografuoti nuosekliau. Menininkas susipažino su fotografais Artūru Morozovu, Tadu Kazakevičiumi, kurie įkvėpė imtis analoginės fotografijos. O 2023 metų rudenį autorius savo vizualinę kūrybą pirmą kartą išsamiau pristatė ir viešumoje – jau tradicija tapusiame Fotografijos savaitgalyje bei Martyno Mažvydo bibliotekoje.

„AP galerija“, dirbanti kaip universali meno erdvė, jungianti vizualinius menus su poetiniais ir muzikiniais renginiais, pastebėjusi S. Parulskio fotografijas pakvietė autorių pristatyti jas Užupyje. Tad kovo 5 dieną atidaromoje parodoje „Velkam dangų“ žiūrovai turės progą apžvelgti 2020-2023 metų kūrybą, taip pat ir technologinius bandymus. Pavyzdžiui, juostiniu fotoaparatu užfiksuotas ir savo sandėliuke paties autoriaus išryškintas mažo formato nuotraukas su Vilniaus praeivių motyvais iš ciklo „Broma“. Ar didesnio formato urbanistinius, gamtinius kraštovaizdžius ne tik iš sostinės, bet ir Kauno, Kernavės, Obelių, Skersabalių, Rokiškio, Naujosios Akmenės bei kitų vietovių. 

Vis tik nesvarbu, į kokį vaizdinį fokusuotųsi stebėtojo žvilgsnis – kryžių, avelę ar aptriušusį sovietinį fabriką, jau greitai netrunki pajusti S. Parulskio pasaulėjautai būdingą pulsą, pasislėpusį tarp juodai baltų spalvų, kitų kontrastų, kupinų ironijos, sakralių bei žemiškų būties apmąstymų. 

„S. Parulskio fotografija išsiskiria ypatinga dramaturgija. Rašytojas šia duotybe pasinaudoja fiksuodamas aplinkoje paprastus vaizdus, juose užkoduodamas ne tik laikinumo ir amžinybės metaforas, bet būties prasmes, neatsiejamas nuo žmogaus gyvenimo. Fotografijas norisi... skaityti kaip poeziją, prozą ar filosofijos miniatiūrą, žiūrėti kaip teatro ar filmo mizansceną. Kartais atrodo, kad kadras sukurtas ne vieno žmogaus, o komandos!“, – sako galerininkė Vilma Jankienė.

Visai nekeista, kad S. Parulskio beveik debiutinėje fotografijos parodoje (pirmą kartą galerijos erdvėje) „Velkam dangų“ dominuoja jo egzistencialistinės pasaulėjautos prototipai: žemė, kelias ir dangus. Žmogus ir jo nykstanti, sunkų bei atsidavusį gyvenimo darbą liudijanti kūrinija, grėsmingai valgoma laiko. Fotografijos kupinos paradoksų ir juose atsiveriančio simbolizmo. 

„Bendrąja prasme man įdomiausia žmogaus veikla jam skirtame laike, ir ką laikas su visu tuo padaro... Griuvėsiai kadaise buvo dailus, tinkamas naudoti pastatas, laikas jį paverčia kažkuo kitu. Elgeta kadaise buvo „normalus“ žmogus, laikas jį pavertė kažkuo kitu, kitokiu. Galbūt kaip tik dėl to man labai patinka fotografuoti kapines, tai galutinė didžiojo virsmo vieta šioje žemėje. Ir fotografijoje, pačiame procese man patinka virsmas, kismas, metamorfozė – tai ką matau, ir tai, kas nutinka, kai matytas vaizdas atsiduria dėžutėje, kameroje. Man vis dar panašu į mažą stebuklą, tas vos pastebimas (o kartais labai ryškus) tikrovės pasikeitimas – tai, ką mačiau, ir tai, ką užfiksavau“, – pasakojo menininkas S. Parulskis.

Teksto autorė Kamilė Pirštelytė Virbičianskė