Susitikimas su Vidmantu Samuoliu | Art After Hours programa

Jungiamės prie „Art After Hours“ renginio ir kviečiame naktinėti galerijose kartu!

Šį mėnesį mūsų erdvėse eksponuojama Vidmanto Samuolio tapybos paroda „Šviesos anatomija“ spalio 7 d. veiks nemokamai iki 23 val. O apie jos kūrybos užkulisius galėsite išgirsti iš pirmų lūpų – viso vakaro metu ekspozicijoje žiūrovus pasitiks pats kūrinių autorius.

Dailininkas Vidmantas Samuolis (1984) yra vienas tų autorių, pašaukimą kūrybai jautusių daugybę metų. Grafinis dizaineris, fotografas, barmenas, suvirintojas... pradirbęs skirtingose srityse 2016 metais V. Samuolis apsisprendė užsiimti kūryba ir pasuko tapybos keliu.

Autorius tiksliai žinojo, kokias idėjas bandys realizuoti. Neturėdamas technologinių įgūdžių pradėjo juos formuoti įvairių eksperimentų būdu, pavyzdžiui, vietoje teptuko pasitelkdamas pramonines ir gamtines medžiagas – celofaninius maišelius, užuolaidas, rožių lapus, kelnes ir kitas atraižas. Taip gimė pirmosios abstrakcijos, siekiančios atspindėti ne gestinę emociją, kaip antai Vakarų abstraktaus ekspresionizmo tradicijoje, o pareidolinį žmogaus gebėjimą atsitiktinėse dėmėse ir struktūrose matyti atpažįstamus realybės atspindžius.

Skirtingos medžiagos , naudojamos aliejinei tapybai, virto savitu meniniu tyrimu, ieškant tinkamų faktūrų, formų, kietumo ir minkštumo, gebančių sudaryti vizualinius derinius, simuliuojančius V. Samuolio regėtas vizijas. Būtent šios atsiveria ir debiutinėje menininko parodoje „Šviesos anatomija“. Autorius ją vadina virsmu, savotišku egzaminu, kuriame žiūrovai turės progą susipažinti su jauno dailininko kelio pradžia – meninės tapatybės paieškomis, eksperimentais, bandant atspindėti jam svarbias temas.

„AP galerijoje“ atidaromoje parodoje pristatoma abstrakčioji ir figūratyvinė tapyba. Itin didelio formato drobėse, turtingose besimainančių faktūrų, atsiveria kontrastingos, grafiškos erdvės. Jos dvelkia kosmiška ir mistine energija, tarpkultūrine simbolika.

Literatūriškų ir asociatyvių pavadinimų kūriniai „Dvylika brolių“, „Karalius“, „Medžiotojo sapnas“ papildomi menininko asmeniniais pasakojimais. Konstruktyvios, lūžtančios linijos ir formos siejasi su archetipiškais įvaizdžiais, parodoje dėmesį prikaustančiais agresyvių ir nuolankių šunų vaizdiniais. Tai alegoriški ir akcentiniai Samuolio autoportretai. Kartu su visais meniniais elementais jie praplečia abstrakčią tapybos kalbą, įvilioja žiūrovą į apmąstymus apie vyriškos tapatybės stereotipus ir lūkesčius, žmogiškos prigimties dvilypumą. Šviesa paveiksluose reiškiasi tarsi metaforiška ir spalvinė jų jungtis. Šviesa pabrėžia tamsos gilumą ir baugumą, dramatizmą, kitur – vilties ir gėrio, priešpriešos destrukcijai simboliką.