Mindaugas Juodis | Tapybos paroda „Samsara"

Gyvenimas kupinas pasikartojimų. Ciklai supa metus, mėnesius, kasdienybę. Tam tikra cirkuliacija vyksta ir tarp žmonių, jų esatyse. Apie šį mįslingą ir neapčiuopiamą pojūtį, tolimųjų rytų filosofija dvelkiančią priežasčių bei pasekmių rato temą vilniečiams pristatoma dailininko Mindaugo Juodžio tapybos paroda „Samsara“. Į ją žiūrovai kviečiami balandžio 14 d. – gegužės 8 d. Užupyje įsikūrusioje „AP galerijoje“.

Tamsias freskas primenantys paveikslai

Jeigu Mindaugo Juodžio (g. 1970) kūrybą reikėtų apibūdinti keliais raktažodžiais, tai neabejotinai būtų – tamsa, gylis, laikas ir paslaptis. Tiesa, galbūt ir banalūs žodžiai, tačiau pamačius Kauno meno bendruomenei priklausančio dailininko paveikslus akivaizdu, kad šie epitetai netenka klišinio paviršutiniškumo.

Nors visam menui, net ir nevaizduojančiam mūsų, būdingos žmogiškos būties studijos, M. Juodis tai daro itin taikliai ir atmosferiškai. Sublimuodamas asmenines bei kolektyvines patirtis, autorius kiekvieną paveikslą paverčia kažkur giliai atmintyje įstrigusiu blankiu sapno fragmentu. Šie siurrealumu dvelkiantys žmonių, karvių, daiktų fragmentai atrodo tarsi būtų įvilkti į estetiškai metų naštos paliestos, sueižėjusios ir trupėti pradėjusios freskos rūbą.

Nepaisant to, kad savo sendintomis faktūromis bei daugiaprasme nuotaika šie paveikslai primena tradiciškai sakralinėms ar privilegijuotoms erdvėms kurtus sienų piešinius – tai tėra technologinė iliuzija, išvystyta per daugelio metų tapybinius eksperimentus. Savotiškas paradoksas glūdi ir M. Juodžio paveikslų turinyje, dvelkiančiame transcendencine laiko, nerimo bei geismo įkrova. Tad jei ir norėtųsi lyginti išsiskiriančia stilistika kuriantį Juodį su pasaulinio meno pavyzdžiais, tai daugiau būtų tokios asmenybės, kaip Francis Bacon, Egon Schiele, Lucian Freud. Provokatyvūs, skausmingi ir idealizmą atmetę modernizmo epochos „pankai“, anaiptol neužsiiminėję vieša didaktine savicenzūra, tačiau drąsiai bei autentiškai skleidę gyvenimo daugiabriauniškumą.

Tačiau „Samsaros“ parodoje apsilankę žiūrovai netruks pastebėti, kad šios tapybinių kalbų implikacijos, žinoma, yra netiesioginės. Daugiausiai aktų ir portretų žanruose dirbantis Juodis dažnuoju atveju provokuoja subtiliai. Jautriu žvilgsniu pridengdamas išfragmentuotus kūnus, per neverbalinę jų kalbą brutalumą jungia su elegancija, ironišką žaismę ir svajingumą su skausmu ar melancholišku nuovargiu.

Šias emocijas pabrėžia ir paveikslų koloritas, kuriame dominuoja tamsios, prigesintos, neretai senas fotografijas primenančios spalvos. Kaip kompozitorius dėlioja muzikos užuomazgas, pauzes ir įtampas, taip ir dailininko sukomponuotos rudos, raudonos, ochrinės, pilkos, juodos ir mėlynos spalvos pirmiausia įtraukia paslaptingumu, o vėliau užplūsta atskleidžiama centrine minorine emocija.

Daugiaplanis menininkas ir daugiaplanis pasaulio matymas

M. Juodžio tapybos sugretinimas su muzika nėra atsitiktinis. Tai labai įvairiapusis menininkas, į kultūrinį gyvenimą įsitraukęs nuo 1996 m. Kūrybinį kelią pradėjęs autodidaktinėmis meno studijomis, vėliau žinias tobulinęs pas įvairius Vokietijos juvelyrikos meistrus, tokius kaip Michaelis Maueris, Hansas Klinkhameris – Juodis laviruodavo tarp muzikinių, performatyvių projektų, juvelyrikos ir tapybos parodų Lietuvoje, Danijoje, Suomijoje, Graikijoje, Indijoje. Būtent tapyba daugiau nei dešimt metų užima pagrindinį menininko laiką, tačiau autorius ryškių takoskyrų tarp jį dominančių meno krypčių nebrėžia.

„Bandant suprasti pasaulį žmogui norisi kažkokios išraiškos. Kūryba man yra kaip savotiška atradimų lenta. Kurdamas sau tarsi užsirašai, ką tau teko pažinti, suprasti. Galbūt, jei būčiau gimęs tam tikrose Rytų šalyse man nereikėtų materializuoti savo pažinimo. Tačiau Vakaruose ta išraiška natūrali ir reikalinga. Kūryba man nėra tikslas. Tai daugiau aplinkybės. Būdas pažinti pasaulį koks jis yra – sąsajas, ryšius, pasikartojimus“, – pasakojo dailininkas.

Sapniška nesvarumo būsena, apnuogintų kūnų judesiai, simboliški vintažiniai daiktai, laiką įkūnijantis paviršių eižėjimas, paveiksle kuriama muzika tarsi nebyliai rodo, kad pasaulį Juodis tyrinėja intuityviai, per žmonėse užslėptas, bet vienaip ar kitaip mus demaskuojančias emocijas. Tarsi išugdęs intuityvią klausą neverbalinei žmonių kalbai, Juodis neapčiuopiamame erdvėlaikyje fiksuoja gyvenimų kadrus. Gyvenimų, o ne gyvenimo, nes patirtys, nepaisant kintančių epochų ir žmonių individualumo, kartojasi ir yra universalios.

Užupio parodoje nematomi ryšiai ir likimų pasikartojimai

„AP galerijoje“ atidaromoje M. Juodžio parodoje „Samsara“ pristatomi naujausi, 2022 m. kurti paveikslai. Nors pavadinimas siejasi su tolimųjų rytų filosofijomis, grįstomis reinkarnacijos idėja ir karminiais dėsniais, vis tik paties dailininko teigimu kuriant naujos parodos paveikslus jį domino ne tai. Samsarą, pasakojo menininkas, suvokiu kaip besisukantį priežasčių ir pasekmių ratą.

Žmogaus esatis veikiama ne tik pasikartojimų gamtoje, kasdienybėje, bet ir tarpasmeniniuose santykiuose. Naujai atėjusių ir seniai išėjusių vardų, su kuriais kadaise užmegzti ryšiai net ir išoriškai nutrūkę – visam laikui klojasi į atminties, priežasčių bei pasekmių, veikiančių tolimesnę gyvenimo eigą, pynę.

„Su laiku ir patirtimi pastebi tam tikrus dėsningumus. Kad yra labai daug sąsajų buitiniame, transendenciniame lygmenyje. Pradedi matyti, kad egzistuoja tarsi neapčiuopiamos gijos, vienis, priklausomybė vieniems nuo kitų. Tarsi mus jungtų keista pasikartojimų pynė. Kita vertus įdomu ir tai, kad savo fiziniame gyvenime niekada negali pakeisti tam tikrų įvykių. Tai jau įvyko ir nebepakeičiama. O kūryboje yra priešingai. Gali užtepti, nutrinti, transformuoti. Santykiai su žmogumi neišėjo – negali to ištrinti, o kūryboje gali tai padaryti. Tai savito alternatyvaus pasaulio kūrimas, netiesiogiai reflektuojant savo ir kitų patirtis. Kurdamas šiuos kūrinius apie reinkarnaciją negalvojau. Visaip gali būti – gal tai yra vienintelis gyvenimas tokioje formoje, kokioje yra. Tačiau kas buvo ar bus toliau tėra spekuliacijos ir interpretacijos. Šiuose paveiksluose yra daug plotmių, tačiau mano nuomonė nėra svarbi. Nuomonė irgi yra tam tikra koncepcija. Visos koncepcijos tėra koncepcijos. Iki galo mes nieko nežinome, tačiau ta nežinia traukia, ją norisi tyrinėti“, – apie savo tapybos parodą „AP galerijoje“ pasakojo M. Juodis.

Šventinis parodos „Samsara“ atidarymas balandžio 14 d. 19 val. „AP galerijoje“ (Polocko g. 10, Vilnius). Ekspozicija veiks iki gegužės 8 d. Taip pat žiūrovai kviečiami į naktinę ekskursiją su dailininku, įvyksiančią paskutinę parodos savaitę, gegužės 2 d. 21 val. Parodos rėmėjas „Radisson Hotel Kaunas“.

Teksto autorė menotyrininkė Kamilė Pirštelytė.