Galerijos ir parodos atidarymas naujose Jono Meko skersvėjo erdvėse!

Tarp baltų užuolaidų supasi sraunumos ir užutekiai, rudeniu pasipuošus čia gyvena Alisa... Tai ne pasakos motyvai iš garsiosios rašytojo Lewio Carroll knygos, o dailininkės Audronės Petrašiūnaitės paveikslų pavadinimai. Viena ryškiausių mūsų dienų dailininkių, pasižyminčių siurrealistine pasaulio pajauta, lapkričio 29 d. 19 val. žiūrovams pristatys naujausią savo tapybos parodą „Čia gyvena Alisa“.

Atidarymo renginys minės net dvi šventines progas – ne tik jubiliejinę dailininkės ekspoziciją, bet ir naujų Užupio „AP galerijos“ erdvių Jono Meko skersvėjyje atidarymą. „Naujas galerijos įsivietinimas turėtų tapti sostinės kultūros žemėlapyje svariu tašku, o pirmoji A. Petrašiūnaitės paroda jame iš karto kuria trauką. Pažiūrėjus šią ne tik spalvinių, bet ir metafizikos prasmių kupiną parodą, darosi lengviau ir drąsiau suprasti save mus supančioje aplinkoje“, – teigė parodos kuratorė, galerininkė Vilma Jankienė.

Paroda – poezijos vaizdinys

Siurrealizmas, magiškas realizmas, „Nabis“ grupuotė, liuminizmas, optinis menas... Nesvarbu ką kurtų, tapybą ar grafiką, A. Petrašiūnaitės kūryba meistriškai žongliruoja skirtingų stilių įrankiais. Tačiau menininkės pasaulio pajauta iki galo neapibrėžiama, ji kupina paslaptingos būties fragmentų ir kovos su realybės paviršiais. Gyvenimo patyrimas ir nuojautos virsta aptakiomis, universaliomis realybės formomis, subtilia spalvine kalba, nukreipta į jautrų moters dvasinį bei išorinį pasaulį.

Autorės kūryba turi pasakiškumo ir iliustratyvumo elementų. Naujausią „AP galerijoje“ pristatomą parodą „Čia gyvena Alisa“ dailininkė įvardina poetiniu vaizdiniu iš šešiolikos dalių-kūrinių. Parodos rebusas slypi paveikslų pavadinimuose, kuriuos sudėjus atskiromis eilutėmis galima perskaityti menininkės sekamą metaforų istoriją.

Nuo 1982 metų parodiniame lauke dalyvaujanti menininkė šiemet mini savo kūrybos jubiliejų. Per 40 metų kūrybinį kelią A. Petrašiūnaitės paveikslai ir grafikos lakštai pristatyti įvairiose vietinėse bei tarptautinėse parodose, jos kūrinių galima aptikti skirtingų Lietuvos muziejų kolekcijose. 2003 metais autorei buvo įteiktas Lietuvos dailininkų sąjungos Auksinis ženkliukas, 2012-ųjų metų „Art Vilniaus“ mugėje – geriausios Lietuvos menininkės apdovanojimas, o 2020-aisiais Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija.

Nepaisant reikšmingų kūrybos įvertinimų ir dėmesio, dailininkės, kilusios iš Kazlų Rūdos, gyvenimas tykus ir kupinas ūkiškos vienkiemio kasdienybės – žemės, vandens, grybų, augalų, katinų. Būtent ši realybė paveiksluose transformuojasi ir virsta siurrealiais vaizdiniais, melancholiškai lyriška, ilgesinga atmosfera. Augalai it venos tampa pulsuojančia žmogaus dalimi, gyvūnai kalbasi ir skrajoja,  Alisos, alegoriškos moters beveidis siluetas virsta upokšniu ar kalno reljefu. Vaizdiniai dinamiškai mainosi viename paveiksle, tarsi į jį žiūrėtum pro kaleidoskopo skylutę. Optinė žaismė ir vitališka fantazijos jėga įsuka žiūrovą į iracionalų, sapnišką, „Alisą stebuklų šalyje“ primenantį pasakojimą. Sukeistoje perspektyvoje maži elementai išdidinami, pagrindinės dalys virsta šalutinėmis, slėptos emocijos atskleidžiamos vizualiniais simboliais ir mįslėmis, tačiau pati pasaka ne apie fiktyvią mergaitę, o menininkę.