Dailininko Leo Ray (Tel Avivas-Vilnius) tapybos paroda „Būtybės“

Jeigu galėtumėt nupaišyti savo gyvenimo kadruotes, kokie prisiminimų fragmentai sugultų į jūsų filmo scenarijų? Žmonės, gyvūnai, simboliai, spalvos... kuo dabintumėt savo gyvenimo juostą? Ar tai būtų drama kaip pas Sorrentino, absurdo komedija, primenanti brolius Coenus, o gal Lyncho siurrealizmas?

Viena aišku, kad Izraelyje gyvenančio dailininko Leo Ray tapybos „kadruose“ viskas jungiasi tarpusavyje. Ir tai daroma po žaismingos ironijos vėliava, kuri atspindi mus pačius. Susipažinti su naujausia šio autoriaus kūryba žiūrovai kviečiami jau visai netrukus, gegužės 9 d. – birželio 5 d. Užupyje veikiančioje „AP galerijoje“. Joje bus pristatoma pirmoji 2022 m. personalinė Leo Ray paroda „Būtybės“.

Tarp Lietuvos ir Izraelio

Spalvomis trykštantys, vitališki, lengvo žaismingumo iliuzija pridengiantys skirtingas žmogaus emocijas... tai – tik keletas pirmų minčių, kylančių žvelgiant į Leo Ray kūrybą, parodose pristatomą beveik keturis dešimtmečius. Vilniuje 1950 m. gimęs, o 1991-aisiais į Izraelį emigravęs dailininkas pradėjo aktyviau dalyvauti ne tik įvairiose vietinėse, bet ir tarptautinėse ekspozicijose, įskaitant JAV, Šveicariją, Japoniją, Prancūziją, Vokietiją, Skandinaviją bei kitus kraštus, o taip pat – neaplenkiant ir gimtosios šalies.

Simboliška, bet savo meninę karjerą pradėjęs Lietuvoje 1984 m., 1987-aisiais čia pelnęs Lietuvos medalių meno trienalės žiuri prizą, greitu metu autoriaus ryšiai su šalimi nutrūko beveik penkiolikai metų. Palaipsniui, nuo 2009 m. dailininkas vėl įsiliejo į Lietuvos meno rinką. Kas vienerius-dvejus metus mūsų žiūrovai turi progą susipažinti su naujausia jo kūryba skirtingo formato ekspozicijose, kaip ir dabar, „AP galerijoje“ pristatomoje parodoje „Būtybės“.

Autoriui būdingas tapybinis atpažįstamumas. Varijuodamas tarp ekspresionistinių, primityvistinių ir siurrealistinių raiškos elementų, pasitelkdamas asmeninių prisiminimų bei vizualinį klasikinio meno intertekstualumą, Leo Ray kuria savitą pasakojimą, neretai kupiną darniai suvaldytos stilistinės eklektikos. Jo kūryboje esti gyvybingas, postmodernizmui būdingas paradoksas. Dailininko kompozicijos struktūra vienu metu akademiška ir sapniško irracionalumo, stilistinio intermedialumo suardyta. Paveiksluose juntama tapybinė logika kinta, virsdama improvizacine laisve ir netikėtumu.

Ieškodami įdomių istorinių meno paralelių, tam tikrų ideologinių bei vizualinių bendrybių galėtumėm įžvelgti XX a. 5-6 dešimt. Vakarų meno grupuotės „CoBrA“ kūryboje. Ar net ikonografinėms programoms būdingose freskų komponavimo tradicijose, t.y. kuriant daugiafigūrius scenų junginius, tęsiančius konkretų pasakojimą.

Čia galime ne tik prisiminti nemažai atgarsių susilaukusį „Begalinio paveikslo“ projektą, 2011 m., 2014 m. pristatytą Izraelyje, 2016 m. Lietuvos KKKC Parodų rūmuose, o vėliau ir JAV bei Šveicarijoje. Bet taip pat tendencingumus pastebėti ir naujausioje Leo Ray parodoje „Būtybės“. Jos ekspoziciją sudarys kūryboje pasikartojanti žmonių bei gyvūnų tema. Virsdami šiuolaikinę visuomenę atspindinčia minia – simboliška karikatūra – žmonių, antropomorfų ir kitų pasakiškų veikėjų portretai papildo vieni kitus, netiesiogiai besijungdami į vienodo formato padiktuotą iliuzinį „iptiką“.

Naujoje parodoje – šiuolaikinės visuomenės kadrai

„AP galerijoje“ pristatomoje parodoje paveikslus vienys daugiausiai 2022 m. sukurti 110x20 cm drobių formatai su aliejine, akriline tapyba. Sujungus juos į nedalomą juostą, paveikslų veikėjai žvelgtų į žiūrovus tarsi bėgančiuose animacinio filmo kadruose.

Juose atsiskleidžia „būtybių“ įvairovė. Jie stovi, pozuoja žiūrovams, o kartais atrodo, tarsi būtų dailininko vaizduotės fotoaparatu prigauti neapibrėžtame veiksme.

Leo Ray kūrybos paradoksai partraukia atsainiai paveikslus tyrinėjančio stebėtojo dėmesį, leidžia pasiduoti vizualinei apgaulei. Pirmiausia sudominant ryškiomis spalvomis, jų įtaiga, skleidžiama šviesa ir simplifikuotu figūratyvu. O tik paskiau – per ironiją atskleidžiant suaugusio žmogaus gyvenimo realijas, simboliškus jo kadrus. Vienais atvejais išdidinant mūsų stiprybes ir silpnybes. O kartais tiesiog priverčiant atsigręžti į paprastas bei gražias žmogaus kasdienybės puses, komiškai atsukant veidrodį į mus pačius; pastangas, kurias dedame, primygtinai (tiek mene, tiek gyvenime) ieškodami gylio bei dramatizmo.

„Tapyboje mane labiausiai domina procesas, paveikslo tapsmas. Nenusakomas jausmas, kai iš nieko atsiranda kažkas. O iššūkis kaskart tas pats ir drauge kaskart kitoks: kaip dera spalvos, kaip pavyksta rasti įtaigią formą, dažų savybes. Kartais jaučiuosi, tarsi tapymo procese teptuką valdau ne aš, o kažkas kitas. Tarsi kūriniai gimsta patys iš savęs, o aš tik įnagis, padedantis jiems susikurti. Tai ypatingi momentai, kai tave apnyksta šis jausmas. Motyvų pasirinkimas labai paprastas. Aš mėgstu saulę, lietų, kavą, kates ir šunis, medžius ir žolę. Išorinis pasaulis man reiškia labai daug, juk vidiniame pasaulyje tu negali nusipirkti ledų. Mano darbai yra apie kiekvienos dienos stebuklus, aplinką, žmones, pradedant nuo gyvūno šypsenos, buvimo minioje, baigiant pėdos plovimu ar kitais momentais,“ – apie kūrybą ir naująją parodą pasakojo dailininkas Leo Ray.

Leo Ray – tapytojas, grafikas, kaligrafas, dėstytojas. 1973 m. baigė fiziką Vilniaus universitete, o 1990 m. dailės pedagogikos studijas Vilniaus dailės akademijos. Nuo 1991 m. gyvena ir kuria Tel Avive, dalyvauja vietinėse bei tarptautinėse parodose, dėstė spalvininkystę BASIS meno mokykloje Herclijos mieste. Menininko darbų galima atrasti įvairiose viešose kolekcijose, tame tarpe – Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, Izraelio meno muziejuje, Ein Harod muziejuje, Grafikens Hus muziejuje Švedijoje, Zagrebo meno muziejuje Kroatijoje, Puškino valstybiniame dailės muziejuje Rusijoje ir kt. 2000 m. Rumunijos Barė Marė mieste, Tarptautiniame mažųjų graviūrų salone dailininkas pelnė 1-ąją vietą.

Teksto autorė – menotyrininkė Kamilė Pirštelytė.